Jei Dievas butų žmogus, manau, jis mėgtų nuotraukas. Ne kiek pačias nuotraukas, kiek tas istorijas, kurias jos pasakoja. Ir ne todėl kad jis koks sentimentalus (to nedrįsčiau nei neigti nei tvirtinti), bet tam, kad nuolat mums jas rodytų. Taip manau todėl, kad Skaitant Bibliją joje randu daugybe istorijų, kurių tikslas mums kažką priminti. Tiksliau ne kažką, o viena svarbiausią dalyką: Jis nuolat su mumis. Kad ir kokia butų situacija, kad ir kaip sunkiai matytųsi šviesa tunelio gale, nepaisant visko, jis su mumis. Ir visos tos istorijos skirtos mums tai priminti. Kiekviena jų, lyg atskira nuotrauka ant žmonijos namų sienos.
Kai kurios tų nuotraukų pasakoja geras istorijas, kurios lyg vaivorykštė nuspalvina musų kasdienybę, o kitos skausmingos ir sunkios. Bet jų tikslas tas pats. Priminti.
Tai kažką sako ne tik apie Dievą, bet ir apie mus pačius – jei mums reikia tiek daug priminimų, liudija kad su musų atmintimi yra tam tikrų problemų. Ar kada teko ieškoti VALDO? Pamėginkite. Jums reikia rasti personažą vardu Valdo šioje minioje. Jis atrodo štai taip. Tikiuosi jums pavyks greičiau nei man, nes man kol kas nepavyko.
Pasak šio žaidimo entuziastų sunkiausia yra todėl, kad kaip taisyklė valdo yra pernelyg neišsiskiriantis ir niekuo neypatingas personažas.
Mastant apie tai, tiesiog šovė į galvą mintis, kad ko gero Dievo būvimą mes “užmirštam” dėl to, kad jo būvimas yra labai natūralus. Nėra natūralesnio dalyko musų gyvenime nei nuolatinis Jo artumas.
Tai taip pat galioja ir musų tarp žmogiškuose santykiuose. Dažniausiai stengtis “nepamiršti” turime žmonių, kurių buvimas su mumis mums yra įprastas ir kasdienis reiškinys. Pasigendam jų tik tada, kai kas nors atsitinka ir jie apie save “primena”. dažnai tas priminimas būna pavėluotas ir daug kas būna prarasta negrąžinamai. Kad taip neatsitiktų mums reikia prisiminimų į kuriuos nuolat grįžtame, istorijų, kurios nors jau buvo kartą pasakotos, bet reiškia daugiau nei tik nuotrauka ar tik praeities įvykis. Tai patirtis. Noriu jums pasiūlyti sąmoningai tokias “istorijas” kurti, provokuoti (gerąja prasme), jas stebėti, fiksuoti, rašyti dienoraštį, kaupti nuotraukų albumą, atrenkant į jį ne masiškai pripyškintų be jokios išliekamosios vertės nuotraukų, bet sąmoningai parinktų kadrų. Ir kartas nuo karto prie jų sugrįžkite. Tegu būna tai jūsų šeimos tradicija, bent keletą kartų per metus. Gal būt metinių ypatingų progų, švenčių metu.
Su žmonėmis aiškiau ir lengviau, bet kaipgi, su Dievu? Čia taip pat galima kurti ir fiksuoti tuos prisiminimus. Rašykite dvasinį dienoraštį, ar net tinklaraštį, veskite maldos sąsiuvinį, susigalvokite kokį nors jums patrauklų būdą tai daryti ir kartas nuo karto perverskite tai ką rašote. Be visa to, periodiškai skaitykite Bibliją, vis dėl to jos pirminė paskirtis ir yra mums priminti tą faktą, kad Jis nuolat su mumis. Prisiminimai, leidžiantys mums būti kartu.