Jei jau save laikome krikščionimis, kas reiškia Kristaus sekėjais arba, kaip teigė Tomas Kempietis knygoje De imitatione Christi – Tokie kaip Kristus, ko gero didžiausias iššūkis mums yra klausyti savo mokytojo. Būtent klausymasis mokinį daro mokiniu. Panašu į tai, kad būtent klausymasis krikščionį daro krikščionimi. Turiu galvoje tikrai ne musų sugebėjimą išgirsti ir suvokti garsus. Klausymasis yra procesas apimantis galimybę išgirsti, įsisąmoninti, apmąstyti, ir pritaikyti praktiškai.
Išgirsti mums reikia ne tik garsiai ištartus žodžius, bet ir daugybę neverbalinės informacijos, kuria dažnai pasakoma daug daugiau, nei garsiai išsakytais žodžiais. 78% visos informacijos bendraudami mes gauname neverbaliniu būdu.
Tai ypač svarbu dvasiniame gyvenime, kadangi Dievas retai kada, tik labai ypatingomis aplinkybėmis, prabyla į žmogų tiesiogiai. Šiandien mes jo klausom per Biblija, kuri yra Dievo Žodis skirtas mums.
Istorijoje aprašytoje Biblijoje apie dvi seseris Mortą ir Mariją, kurios, pas jas atvykus Jėzui, pasirinko skirtingus dalykus – Morta pasirinko elgtis taip, kaip buvo įprasta to meto tradicijoms – tinkamai priimti svečius, juos pamaitinti, pasirūpinti, kad jie jaustųsi kaip namie, o Marija, kol jos sesuo darbavosi virtuvėje, sėdėjo ir klausė Jėzaus. Mortai papriekaištavus dėl tokio savo sesers elgesio, Jėzus nuramina Mortą tardamas “Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta” (Lk 10:42) Taigi klausytis Dievo yra geriausia dalis, kurią tik žmogus gali pasirinkti savo gyvenime.
Vienas Biblijos pranašas rašė: “Kiekvieną ryta Dievas mane žadina tam kad klausyčiau”. (Iz 50:4) Tai tikrai gera mintis. Ne dažnas pagalvojame, kad musų gyvenimo prasmė, priežastis dėl kurios Dievas mus išverčia iš lovos kiekvieną rytą: tam kad klausytume. Visų pirma Dievo, o taip pat ir aplink esančių žmonių protingų patarimų, konstruktyvios kritikos, rekomendacijų… visa tai mus ugdo, moko, formuoja.
Saliamonas savo patarlėse sako: “Kvailo žmogaus kelias jam pačiam atrodo teisingas, o išmintingas žmogus klauso patarimo.” Taikliau būti negali.
Kažkas yra pasakęs, kad faktas, kad Dievas mums sukūrė dvi ausis ir tik vieną burną rodo tai, kad turėtume mažiausiai du kartus dažniau klausytis nei kalbėti. Biblijoje, Jokūbo laiške parašyta: “Būk greitas klausyti, bet lėtas kalbėti” (Jok 1:19). Taigi. O štai dar vienas išmintingas Saliamono pastebėjimas, ypač tinkantis sprendžiant konfliktines situacijas: “Kas atsako iki galo neišklausius, tas kvailas ir begėdis” (Pat 18:13). Išvadas pasidarykite patys.
Taigi, būkite klausytojai. Ne tik žodžių kuriuos vieni kitiems sakome, bet ir Dievo siunčiamų mums aplinkybių, netiesioginių užuominų ar galų gale Dievo Žodžio – Biblijos skaitytojai. Galiu tik pakartoti Jėzaus žodžius jog tai yra “geriausia dalis”.
Ką išgirdote šiandien?
virtualus
7:00 pm
Šalia klausymosi man visuomet buvo labai svarbu netuščiažodžiauti… O tai priklauso nuo to, ar mes klausomės savęs…Kai išmoksti klausytis savęs – lengviau klausyt ir svarbiausia išgirsti kitus…
Sutinku
O jei aš stengiuosi klausytis, ne todėl, kad tikiu kažkokiu tai dievu ar tai perskaičiau bibliją, o pasigilinęs į žmogaus elgesį ir mąstymą lemiančias priežastis. Klausimas: Kam tada man reikalinga biblija ar kažkoks dievas?
Vienas ir ne pats mažiausias žmogaus elgesį ar mąstymą lemiantis veiksnys ir yra Dievas arba jo paieškos.
Be abejo galima tiesiog teigti, kad Jo nėra atmetant visas akivaizdžias nuorodas, arba galima teigti kad Jo nėra labai gerai šį klausimą ištyrinėjus. O tyrinėti šio klausimo be Biblijos nelabai įmanoma, vien tam, kad vengti šališkumo.
Kokį dievą turi omenyje? Tą kuris sėdi ant debesies ir stebi visus žmones ir jei jis blogai elgiasi, jį tada nubaudžia? Ar tas dievas yra sakykim Gamta, Kosmosas ar pan.?
Ko gero nei to nei kito. Ant debesies sėdintis dievas tai daugiau folkloro kūrinėlis, o antras variantas – kūrinija. Aš kalbu apie Dievą Kūrėją.
Bet Dievas Kūrėjas tas pats, kuris davė Mozei 10 dievo įsakymų? Jei taip, tai nelabai yra skirtumas tarp Dievo Kūrėjo ir Dievo ant debesėlio, tik šis labiau apibrėžtas, kad vaikams (ir ne tik) būtų lengviau suprasti. Kiekvieną žmogaus elgesį lemiančius veiksnius bendrai galima būtų pavadinti, kad ir Gamta (Pasauliu ar dar kaip), nes žmogus joje gyvena ir egzistuoja ir jį veikia. Ir tada dar suprasčiau jei būtų pasakojama vaikams ir suaugusiems, kad negalima elgtis “blogai”, nes tokiu elgesiu bus žalojama (skriaudžiama ir pan.) gamta ir tuo pačiu mes patys.
Taip, as apie ta Dieva, kuris dave Mozei dešimt įsakymų. Bet jis tikrai nėra, tas kuriuo vaikus gąsdina ar sėdintis ant debesies. Žmonėms gal ir norisi viską supaprastint, bet ne viska supaprastint galima
O dėl gamtos, tai nors ir gyvenam joje ir ji mus įtakoja, tai ne vienintelė įtaka. Dieva įtakoja ir tiesiogiai, o blogis yra ne vien tik blogi musų veiksmai, kurie kenkia mums ir gamtai.
Hmm, o kas dar yra “blogis”, jei ne tik veiksmai? Galvojimas padaryti “blogį”?
Geras klausimas… Veiksmai yra veikiau blogio paskėkmė, nei pats blogis. Biblijoje blogis apibūdinamas kaip tam tikras nusiteikimas, proto būsena. Taigi tam tikra prasme tai ir galvojimas.
Bet tas “blogis” galvoje juk neatsiranda iš nieko. Ta prasme, kad vaikas gimdamas jo lyg ir neturi savo galvoje, nes tada praktiškai visi žmonės turėtų būti blogi. Vadinasi, “blogis” kažkaip turi patekti į galvą
. Klausimas, kodėl jis pas “blogus” žmones patenka, o pas “gerus” – ne?
Kuo tolyn į mišką, tuo daugiau medžių
Aš sakiau, kad blogis yra IR galvojimas. Bet ne tik. Papraščiau, tai sukilimo prieš Dievą būsena. Biblijoje tai vadinama nuodėme. Žmonijai Ievos ir Adomo asmenyse padarius pasrinkimą gyventi be Dievo, šis sukilimas paveikė žmogaus prigimtį. Kiekvienas žmogus iš prigimties, ta prasme, tapo blogio nešiotojas. Taigi, kūdikį gimstantį šiandien, veikia nuodėmės dėsnis. Krikščionys naudoja terminą “nuodėminga prigimtis”. Štai iš čia ir tas galvojimas
Kokie mano veiksmai ar galvojimas reikš sukilimą prieš “Dievą”? Netikėjimas juo?
Visi mes JAU esame sukilime. Iš čia ir netikėjimas ir atmetimas ir ignoravimas ir savęs iškėlimas. Šio sukilimo pasėkmėms panaikinti reikia dviejų dalykų: Atstatyti prarastą ryšį ir prigimties pakeitimo. O dėl tikejimo juo…noriu paklaust, ką tu laikai tikejimu?
“Tikėjimas – tam tikra suvokimo forma, įsitikinimas, nereikalaujantis apčiuopiamų tikėjimo objekto ar reiškinio egzistavimo įrodymų. Tikėjimo subjektu gali būti individas arba idėja.” Wikipedia.lt.
) buvo įtakoja aplinkos, šiuo atveju žalčio, nes kiek suprantu, tai ne ji pati sugalvojo suvalgyti obuolį. Tikiuosi supratai, ką čia prirašiau.
Tai gaunasi tokia istorija: “dievas” sukūrė ievą ir adomą, bet kadangi ieva (tiksliai nepamenu tos pasakos), sugundyta žalčio, suvalgė uždraustą obuolį, todėl “dievas” juos nutrėmė į žemę. Ko pasekoje, mes dabar visi gimstame su tuo “blogiu”-sukilimu. Klausimas: jei “dievas” toks visagalis ir pan., tai kodėl jis nenumatė tokios ateities ir neapsaugojo ievos ir adomo nuo žalčio apgaulės? Juk galėjo aptverti stebuklinga tvora, kad žaltys jų nepasiektu? Neaptvėrė, reiškiasi leido ievai pasirinkti valgyti ar ne valgyti. Vadinasi sukūrė ir taip jau “blogą” ievą, jei ji taip “blogai pasielgė.
Be to, iš tos pasakos seka puikus paaiškinimas, kodėl žmonės yra “blogi” ar “geri”. Ieva (jei adomas, tai visur, kur parašiau ievą, pakeisk į adomą
Tikejimas yra kur kas daugiau nei apie tai gali parasyti wikipedia
Biblija apibrezia tikejima, kaip dvasini regejima. Apie tikejima ir jo poveiki zmogui, galima butu sneketi ir sneketi 
Tik nereiktu buti naiviems ir tiketis, kad musu pasirinkimai praeis be pasekmiu ir uzmirsti tai del ko buvome perspeti kur kas anksciau, nei Ieva ir Adomas pasirinko. Atsiskyrimo nuo Dievo pasekme – mirtis. Gyvybe neimanoma be jos Kurejo.
Tu atpasakojai istorija gan tiksliai. Tai bene dazniausiai uzduodamas klausimas ir jis labai logiskas. Kodel Dievas leido Ievai suvalgyti vaisiu. As klausciau, kodel Dievas is vis sode pasodino gerio ir blogip pazinimo medi. Nebutu medzio, vaisiaus, nebutu ir problemos. Esme yra mums suteiktoje pasirinkimo galimybeje. Dievas sukure zmones tobulus. ir pries juos paklojo dvi galimybes. i viena puse eisi, gyvensim amzinai ir laimingai, i kita puse eisi, grysi ten is kur buvai sukurtas (dulkes). Gyvybe dovana, bet tam kuris nenori gyvent, tai prakeikimas, tad tokia galimybe rinktis labai teisinga. Ieva uzkliuvo patikejusi zalcio melui (nemirsite, bet tapsite dievais) kas is esmes ir ivyko – zmogus tapo pats sau dievas, bet i pasauli atejo mirtis (koks perspejimas ir buvo)
Ievos pasirinkime gludi dar vienas principinis dalykas. Ji ne tik renkasi gyvent ar mirt, bet ir nuo ko priklausyt. Pasirinkimas Nr1 – Kurejas, Dievas, pasirinkimas Nr2 – pats nuo saves. Pirmuju zmoniu sprendimo pasekmes turejo persiduoti ju palikuonims (ne veltui simoboliskai pirmojo zmogaus vardas buvo Adomas (zmogus). jei Ieva su Adomu butu pasirinke Dieva, kiekvienas gimtu su igimtu troskimu priklausyti nuo Dievo, bet pasirinkimas buvo kitas, tad pasekmes mums visiems taip pat kitos – zmones gimsta su igimtu polinkiu nepaklusti Dievui. Apie tai jau minejau.
O del Ievos tobulumo, galiu tik pacituoti zinomo apologeto L.C.Lewis minti (nepamenu pazodziui): Tobulumas, ko gero, be visu kitu savybiu i save itraukia dar ir gebejimą rinktis, jei kurinys panores, netgi blogį.” Ko gero tai ir yra ta, mums suteikta laisve
Kokia prasme sukūrė tobulus? Tiek mąstymu, tiek fiziškai?
Ir mastymu ir fizine ir dvasine prasmem.
Taigi: “dievas” Ievą ir Adomą sukūrė tobulus tiek mąstymu, tiek fizine ir dvasine prasmėm. Tada kyla logiškas klausimas: kaip būdamas tobulas visom prasmės ir turėdamas pasirinkimo laisvę, gali pasielgti “blogai”? Tam, kad būtum tobulas ir elgtumeis atitinkamai, turi žinoti VISKĄ: kaip kas veikia, kaip tavo veiksmai įtakoja aplinką ir joje esančius objektus ir t.t. Vadinasi, jei esi tobulas, tai praktiškai nėra jokio skirtumo ar tu turi laisvą valią rinktis ar ne, tu vistiek pasielgsi tobulai – vadinasi negali pasielgti “blogai”.
Logiska. Bet tobulumo samprata, apie kuria tu kalbi, mums susiformavo graikiskos pasauleziuros fone. Kadangi Biblija kur kas senesnis saltinis, svarbu ne tai, kaip tobuluma suprantam mes, o taip, kaip ji suprato to meto zmones. Adomas ir Ieva buvo sukurti tobuli, bet tai nereiskia, kad jie viska zinojo, nieko nereikejo jiems mokytis. Banalus pavizdys: daug kas sako, kad Mac’as yra tobulas komiuteris. (nesigincysiu
bet tai nereiskia, kad jis darys viska is karto. Kad jis pateisintu tobulo kompiuterio varda reikia susiinstaliuoti programas, o tada jau jis parodys ka gali. Panasiai ir su pirmaisiais zmonemis. Jie buvo sukurti tobuli, tai reiskia potenciala, galimybes. Pvz: tobulas zmogus turi mokytis, bet jo smegenys veikia puikiai, nieko neuzmirsta, jam nereikia pergyvent del negalavimu ar ligu. Jis suvokia viska daug greiciau. Susidures su nauja sutuacija, jis sugeba greit panaudot visa turima informacija, kad ja ivertint ir panasiai. Taigi Adomas ir Ieva tikrai nebuvo visaziniai. Paprasciausiai tobulumas tai nereiskia visko zinojimo, o veikiau galimybes zinoti viska, (jei tik zinojimas gali kada nors toki taska pasiekti). Tobulumas taip pat yra ir gebejima rinktis. Bet ne tik, tobulumas reiskia ir GALIMYBES rinktis. Tame tarpe galimybe atsisakyti tobulumo (nes kokios gi cia galimybes rinktis, jei nera galimybes pasrinkti busena, kai nebera galimybes rinktis)ir tapti netobulu.
Va čia ir esmė, kad yra svarbus tas skirtumas. Nes yra tikima, tuo kas parašyta Biblijoje, nors tie žmonės dar nežinojo tiek, kiek mes žinome dabar apie mus ir mūsų aplinką. Čia lygiai tas pats, kad šiuo metu manyti (galbūt tikėti), jog žemė plokščia, nors jau senai įrodyta, kad ji apvali. Bet netgi ir tavo pateiktu atveju neįmanoma blogai pasirinkti: nes jei esi bibliškai tobulas ir pats tą žinai ir puikiai apdoroji informaciją ir t.t. ir pan., tu niekada nepasirinksi to, kas tau bus blogai (arba kas tave pavers netobulu), nes visada suprasi savo veiksmų pasekmes.
Na jo, bet tam kad teisingai apdoroti informacija ir zinot jos pasekmes reikia turet pazinima, kurio nei Ieva nei Adomas tuo metu dar neturejo. Jie turejo tik galimybe ta pazinima igyti ateityje. Cia klausimas yra ne zinojime o pasitikejime ir pasirinkimo laisves pasiinaudojime. Be to yra dar vienas momentas: paklusnumas. Ziniu ir pazinimo trukumas galejo but pridengtas paklusnumu. Jei jie butu pakluse Dievo zinojimui, jie butu saugus. Sutik su tuo, kad netgi mums siandien mirtis ir tai kas su ja susije yra gan didele paslaptis. Nors su siuo reiskiniu susiduriam bene kasien. Ka gelejo apie mirti ismanyt tie, kurie jos nei akyse nebuvo mete ir kam priesinosi visa ju prigimtis ir suvokimas? Nenuostabu,kad velnias gundydamas pirmiausia itikina,kad mirtis nera pavojinga.
Turim tokia situaciją: suteikiam Ievai ir Adomui galimybę įgyti žinių ir prie to pačio laisvą pasirinkimą. Tuo pačiu suprantam, kad Jie neviską žino. Taigi, jie gali visaip pasielgti. Ir jei tu esi visagalis ir pan., turėtum puikiai suprasti, jog nėra ko norėti iš žmogaus, jei jis blogai pasielgia, nežinodamas visos informacijos (ir apie mirtį) ir turėdamas laisvą. Taip sakant, jei tu gailestingas ir pan., paprasčiausiai atleistum ir suteiktum antrą šansą. Juk “dievas” PATS TOKIUS ŽMONES sukūrei. Taip sakant pripažink savo darbo “broką”,
Tarkim tu esi medikas. savo pacienta, kuris ateina pas tave del skrandzio problemu tu pamokai sveikai maitintis. Tavo pacientas neturi medicininio issilavinimo ir nelabai supranta apie virskinimo fermentus ir kitus dalykus. Taigi jis isieina is tavo kabineto ir ignoruoja tavo patarimus neatsizvelgdamas i tai, kad tu zinai daugiau, nes atsipinai dantis i medicinos moksla ne vienerius metus. Tavo pacientas valgo viska kas pakliuna ir burba ant blogu gydytoju. Po kiek laiko jis rimtai suserga ir mirsta. Ar tai tavo, kaip mediko darbo brokas? Paziurekim. Pacientas (Adomas) neturi ziniu ir reikiamo pazinimo, bet jis turi nurodymus is gydytojo (Dievo) kuriu tiesiog reikia laikytis ir net nezinodamas kas ir kaip, busi saugus. Taciau ateina blogas kaimynas ir sako pacientui, ko tu cia kvarsini galva del to skrandzio. Valgyk ka nori, nieko nebus. Pacientas renkasi. paklusti gydytojui ar klausyti blogo kaimyno. Jis pasirenka. Taigi, mano nuomone, pavadinti tai darbo broku butu neteisinga. Tai pasitikejimo klausimas. Zmogus renkasi kam nori paklusti ir kuo pasitiketi.
Kas liecia del antro pasirinkimo galimybes. Cia ir yra visa krikscionybes esme. Tokia galimybe Dievas duoda. Bet jis neatsaukia savo istatymo (ka padaryt galetu, bet tada gresia chaosas) o pats ji ispildo uz zmogu ir ikeicia savo gyvybe us ji. Taip per Kristu, kiekvienas kuris tokio antro sanso nori, velgi laisva valia apsisprendzia priimti tai ar ne, gauna antra sansa.
Bet medikas nesukūrė žmogaus. Jis yra tas pats žmogus, tik žinantis daugiau. Jei esi geras medikas, tai turėtum įvertinti, tai kad žmogų gali paveikti koks nors “blogas” kaimynas ir atitinkamai veikti. O kas gavosi? Suteikėm laivą valią, ne visą info apie supantį pasaulį, bet galimybę įgyti ją, ir po to, kai Ieva ir Adomas ja pasinaudojo, trenkiam per galvą ir sakom “negerai”. Ir beje iš savo patirties žinau, kad jei žmogus yra medicinos mokslus, tai dar nereiškia, kad jis žino daugiau apie sveikatą, nei žmogus-nemedikas.
Darbo broką mes pamatome, kai su daiktu elgiamės pagal taisykles, o jis vis tiek sugenda (“blogai’ pasielgia). Tai logiškai mąstant, jokio skirtumo ar tu su juo (daiktu, žmogumi) elgiesi “gerai” ar “blogai”, brokas vis tiek pasireikš, tik vienu atveju greičiau, kitu lėčiau. “Žmogus renkasi kam nori paklusti ir kuo pasitikėti.”- o gal svarbiau yra ne pati pasirinkimo laisvė, bet priežastys, lėmusios pasirinkimą, paklusimą.
Medikas buvo pavizdys. Toks pat pavizdys gali but, tarkim, vaiko tevai. Siuo atveju, jei tau patogiau, jie yra vaiko predetojai ir “kurejai”. Kol vaikas atsistos ant koju, isgyventi jam padeda paklusnumas savo tevams ir ju patirciai. Negalima teigti, kad pirmieji zmones nezinojo ko jiems reikia saugotis. Priesingai – jie buvo perspeti ir puikiai viska zinojo. Be to teiginys kad jie gavo per “galva” kaip tu sakai, nelabai tiklsus. Zmones buvo perspeti del pasekmiu. Tad kai tos pasekmes uzgriuvo, laikyti jas Dievo bausme nesazininga. Tas pats kas sakytume, kad vaikas kisantis pirstus prie karstos virykles ir nepaklauses tevu sakymo “nedaryk sitaip, nes nudegsi” nepakluses ir nudeges nusprestu, kad Tevai ji taip nubaude.
Zinoma, galima uzduoti klausima, kodel gi Dievas zinodamas kas bus (o jis zinojo, nes yra visazinis), vis del to kure zmogu. Bet atsakymo cia reiktu pradet ieskot ne nuo zmogaus. Nes ne jis pirmas nepakluso Dievui. Vadinasi jam nereikejo kurt ir angelu, o gal is vis nereikejo kurt. O kodel Dievas atsisako kurti? Gal del to kad Dievas neapkencia kitaip mastanciu? Apie kokia pasirinkimo laisve ( jei tik ji nefiktyvi) mes kalbam, kai zinodami kad kurinys ja tures ir greiciausiai pasinaudos, as atsisakau ji kurti?
Tai tik parodo Dievo poziuri i kurima. Tai nera stampavimas ant gamyklos konvejerio, ir brokavimas tu kurie ne taip masto, kaip reikia, o samoningas nesavanaudiskas kurimas butybes, zinant, kad ateis diena ir ta butybe ji pati nukryziuos, bet neziurint to, jam tokia galimybe suteikiama. Kiekvienas kurinys, sukurtas su gebejimu rinkits gali pats nuspresti ir nulemti savo likima, bei pasinaudoti teise nustoti egzistuoti, kas tikrumoje ir yra tikroji nuodemes pasekme ir del to zmogus buvo perspetas nuo pat pradziu, ir del to Dievas “pasodino” ta medi sodo viduryje. Taigi, teigti kad Dievas baudzia uz nuodeme, jau yra klaidinga. Tai nera joks, kaip tu sakai “broko pasireiskimas”, o tiesiog pasirinkimo pasekmes, kurios beje nepatiko nei zmonems, nei, nuo pat pradziu, Dievui.
O kalbant apie tai ka rinkosi Ieva su Adomu ir del kokiu preizasciu jie atsisake Dievo, atsakymas yra Biblijoje – jie buvo suklaidinti. Juos sugunde noras, kaip buvo pazadeta setono, buti “kaip Dievai”. Ka tai reiskia ir ar issipilde ir ar butent to tikejosi pirmieji zmones is sio setono pazado galima diskutuot atskirai
Bet kažkaip nelogiška: esi visažinis ir pan., bet vis tiek iš pirmo karto tau nepavyksta sukurti tinkamo kūrinio, kuris paklustu. Juk žmogus sužinodamas vis daugiau sakykim apie technologijas, jas kuria vis tobulesnes, tai dievas tikrai turėjo sukurt tobulą kūrinį(ius). Kitas dalykas, o kartais laisva valia ir paklusnumas neprieštarauja vienas kitam: kas man iš tos laisvos valios, jei aš turiu kažkam paklusti (nedaryti taip kaip aš noriu, nors “dievas” įtaisė savybę “norėti”)? Ok, nepaklusiu tėvams ir nusideginsiu pirštus. Bet juk žmogus (vaikai) taip ir įgija patirtį, kuria remdamasis toliau vystosi ir gyvena. O dabar gaunasi taip, kad “dievas” sukūrė žmogų (suteikė laisvą valią, “norus” ir galimybę įgyti patirtį ir ją tobulai įvertinti), ir nori, kad žmogus elgtųsi kaip nežmogus (tobulesnis kūrinys), nežinodamas visos informacijos.
Kaip tu gali būti suklaidintas, jei gaunamą informaciją apdoroji, vertini tobulai? Jei pats “dievas” sako, kad valgyti tą obuolį yra “blogai”, o kažkoks žaltys – “gerai”, tai kartais tavo tobulos smegenis neturėtų “dievo” paliepimus įvertinti teisingus, o žalčio – klaidingus?
Klausimas ar Dievas norejo sukurti mastančią butybę, ar robotą, kuris turi įdėtą programą. Jei mąstancia butybe, tada jam pavyko is pirmo karto
Kaip jau minejau, tobulas nereiskia vygdantis komandas. Dievo vertybes kuriant zmogu, akivaizdziai skiriasi nuo zminiu vertybiu kuriant technologijas. Mes kuriam tai, ka galim kontroliuot, Dievas gi, laisvus ir gebancius apsispresti nori paklusti ar ne.O tiksliau apsisprendziancius kam nori paklusti.
Laisva valia ir paklusnumas negali priestarauti vienas kitam del paprastos priezasties – visata ir visa kurinija veikia pagal tam tikrus principus, desnius. O laisvos valios turejimas jokiu budu nereiskia veikima anapus siu desniu. Anapus siu desniu tu gali pasirinkt tik viena – mirti. Atsisakyti gyvybes kuria tau Dievas dave. Taigi laisva valia tau suteikia galimybes gyventi, pagal tuos desnius, arba mirti. Padarius si pirmini pasirinkima tu susieji savo gyvenima su Dievu, ir yra salyga, tavo paklusnumas siems desniams. Ir velgi tu gali rinktis. Vadinasi pats svarbiausias dalykas, ko reikia mums ismokti – daryti teisingus pasirinkimus. Beje, laisve mes siandien suprantam labiau kaip anarchija, kai tuo tarpu senasis pasaulis ja suvoke, kaip galimybe veikti tam tikose ribose. Pvz Siandien mes sakome: as rukau, noriu ir rukau, as laisvas, ka noriu ta darau.
Anksciau: as nerukau, bet galiu pradeti kada noriu, nes esu laisvas, bet nerukau del to, kad man tai yra nepriimtina.
Skirtumas yra?
Beje, kalbant apie norus. Tai siandien mes su jais nesusitvarkom. Tuo metu Adomo ir Ievos norai nebuvo tokie pat kaip musu siandien. Jie galejo juos kontroliuoti. Kaip jau minejau ju problema buvo ne tame, kad jie labai labai norejo, Dievas jiems neleido, bet jie nepakluso. Ju problema buvo,kad jis nepakluso, nes nepatikejo Dievo zodziais. Tiksliau, kazkieno kito zodziais jie pasitikejo labiau. Samoningai pasirinkdami pasitiketi zalciu. Beje, as nemanau, kad siandien mes galime padaryti panasu sprendima, kaip tik del tos priezasties, kad turim tiek daug pasaliniu veiksniu itakojanciu mus. Musu pasirinkimai kaip vejas, dabar noriu to, po to ano. Budami tobuli pirmieji zmones padaro tobula sprendima, kurio neitakojo jokie norai ar nenorai. Jie tiesiog apsisprendzia. Cia ir yra blogiausia kas galejo atsitikti.
Pastaruoju metu buvau šiek tiek užsiėmęs, bet dabar suradau laisvą minutę parašyti kometararą.
. Tikriausiai po kurio laiko aš į suvalgysiu, nes jis LABAI SKANUS ir aš nežinau mano veiksmų pasekmių. O gal man būti storam visai gražu?:). Aš tiesiog nesuprantu, kaip mokant idealiai apdoroti info ir turint laisvą valią, tu gali pasielgti “blogai”.
Taigi “dievas” sukūrė mąstančią būtybę (adomą ir ievą), suteikė galimybę rinktis laisva valia pagal turimą patirtį ir naują patirtį apdoroti, įvertinti tobulai. Man tada kyla tokia mintis: kadangi jis visažinantis ir pan., tai kurdamas ievos burną, jau turėjo žinoti (ar tai matyti), kad ateis kažkoks žaltys ir įkalbės ievą suvalgyti tą nelemtą obuolį. Tai gaunasi taip, jog “dievas” tuo pačiu metu matė ateityje vykstančius įvykius ir tuo pačiu metu darė matytus veiksmus ar atvirkščiai: jis darė kažkokius veiksmus ir matė jų pasekmes. Aišku, jis gali matyti kiekvieno veiksmo/pasirinkimo pasekmes. Šiuo atveju matyti kas bus ateityje jei ieva pasirinks suvalgyti obuolį arba ne. Tada lygiai taip jis turėjo įvertinti, kad laisva valia, nežinojimas (apie tai, kad suvalgius obuolį, patenki į žemę ir tampi mirtingas), noras sužinoti (tapti “dievu”) ir kažkokio pašaliečio skatinimas, gali privesti prie to, kad bus pasirinktas “obuolio suvalgymo” variantas. Bet vėlgi, jei ieva tobulai apdoroja, įvertina informaciją, tai mažai tikėtina, kad ji pasirinktų suvalgyti obuolį, nes suprastu, kad vis dėl to “dievo” klausyti (jam paklusti) yra teisingesnis sprendimas. PVZ: ant stalo tortas, ateina “dievas” ir sako “nevalgyk šio torto, nes tapsi storas”, tačiau aš nežinau ką reiškia būti storam, o tortas tai skanus
“visata ir visa kūrinija veikia pagal tam tikrus principus, dėsnius” – visiškai sutinku ir mano manimu ji pagal juos ir atsirado, bet ne biblijos “dievo” pagalba.
Dėl paklusimo. Bet yra skirtumas tarp to, kad aš laisva valia pasirenku sakykim paklusti gamtos dėsniams, nes AŠ ŽINAU, jog priešingu atveju, mano veiksmai darys žalą tiek gamtai, tiek žmonėms ir to, kad kažkam turiu paklusti vien dėl to, kad jis taip sako, nors AŠ PATS apie tai (kad suvalgius obuolį, pateksiu į žemę ir tapsiu mirtingu) nieko nežinau.
Dėl rūkimo. Bet tu supranti, kad žmogus rūko dėl kažkokios priežasties: nori pritapti prie “kietų” draugų, dėl streso (šeimoje, darbe ir pan.) ir t.t.. Man įdomiau kodėl žmogus pasirenka rūkyti. Nes realiai koks skirtumas ar turiu laisvą valią, ar ne, jei man sakykim pasiūlysi penkias rūšis sulčių ir tarp jų bus mano mėgstamos multivitaminų. Akivaizdu, kad aš pasirinksiu mano MĖGSTAMAS. Aš jų juk nepasirinksiu vien dėl to, kad turiu laisvą valią.