Daugelis krikščionių mano, kad Dievo valios vykdymas yra vienas iš svarbiausių uždavinių. Bet kai pradedame gilintis į tokį iš pirmo žvilgsnio paprastą dalyką, neatrodo viskas taip lengva. Visų pirma, kaip mes turėtume sužinot, kokia gi ta Dievo valia? Ir kas tai yra iš viso, jei tai egzistuoja, ar yra tokia kaip mes ją suprantam.
Be abejo, tokios mums duotos galimybės, kaip protas, patirtis (tiek savo, tiek kitų), atmintis, patarimai, istorija, literatūra bei visas žmonijos patirties paveldas mums padeda susiorientuoti konkrečioje “pilkoje”, situacijoje ir rasti dilemos sprendimą. Kartais. Bet ne visada. Visi šie dalykai geri, bet nepakankami, kad mums atskleistų Dievo valią.
Didžiausia musų bėda ta, kad turim susiformavusius stereotipus beveik apie bet ką, su kuo dažniau susiduriam. O dar didesnė bėda ta, kad tie stereotipai yra klaidingi. Kad butų aiškiau: citata iš A.Mamontovo dainos “o kas jei ne garsas skamba tyloj, o tyla garse?” Tai yra, o kas jei musų susiformavusi nuomonė apie tai kaip veikia šis pasaulis iš esmės klaidingas? Šiuo atveju noriu priminti kad ir šį kontroversišką Biblijos pareiškimą: “Palaimingiau duoti, o ne gauti”. Sutikite, kad ne taip lengva yra įrodyti, kad taip ir yra, kadangi gyvename pasaulyje, kur ką nors gauti ir dar nemokamai traktuojama, kaip palaima. Dažnai ir Dievo pažadas mus laiminti suprantamas būtent taip – kažkokio gero gavimas. Kas yra klaidinga, nes remiantis šia Biblijos citata, galima butų teigti, kad Dievo palaiminimas mums butų sudarymas mums galimybės kažkam kažką atiduoti. Tokiu būdu apturėti palaiminimą. Žodžiu musų supratimas yra atvirkščias Dievo supratimui apie šį pasaulį. Tai kas, šiuo atveju, mums logiška, nelogiška jam ir atvirkščiai.
Labai panašiai yra ir su Dievo valia. Jei Dievo valią mes suprantame kaip tam tikrą iš Dievo mums duotą informaciją, kuria privalome vadovautis, tai šiuo atveju, butų logiška sėdėti ir laukti, kada gi tą taisyklių rinkinį mes gausim ir tik tada daryti kokius nors sprendimus. Bet panašu, kad Dievo valia nėra taisyklių rinkinys, o atvirkščiai – paklusnumas veda į prie Dievo valios suvokimo. Jėzus, sako: “Kas nori vykdyti Jo valią, supras, ar tas mokymas iš Dievo, ar Aš kalbu iš savęs” (Jono evangelija 7:17). Paradoksas. Vietoj to, kad smulkiai aiškintų kokia gi yra ta Jo valia, Dievas tikisi iš musų paklusnumo ir noro to pažinimo siekti tuose dalykuose, kurie mums jau šiandien yra aiškūs ir dėl kurių vertės mums klausimų nebekyla. Ir nors koks butų menkas musų pažinimas, jis galės augti tik tada, kai mes būsim ištikimi tuose mažuose dalykuose, kuriuose mes JAU orientuojamės. Galima daryti išvadą, kad Dievo valia nėra informacija. Veikiau tai jėga, nukreipianti mus veiksme, kai mes einam pirmyn, perkeltine prasme, leidžianti mums įkopti į kalną netgi tada, kai nesame išėję laipiojimo uolomis kurso. Ir paradoksas tame, kad kokia ji buvo, mes pasakyti galim tik jau atsisukę atgal, taip pat žinom kur ji veda, nes Biblijoje apie tai aiškiai parašyta, bet nežinom kaip viskas vyks konkrečiu atveju, tol, kol nepradeda veikti. Taigi ta jėga, kurią mes vadiname Dievo valia, lydi mums ir pradeda veikti tuomet, kai mes pajudam iš mirties taško, Dievo link, vadovaudamiesi tomis vertybėmis, kurios jau buvo atskleistos ankščiau. Taigi Dievo valia neskirta tam, kad mes ją “suvoktume”, o tam, kad ją įgyvendintume. O tai jau didelis skirtumas. O šio skirtumo pajutimas ir pritaikymas praktikoje ir yra krikščioniško kelio esmė.
P.S. Dovanokit už anglų kalbą pavadinime. Man tiesiog tas “Thy” labai patinka