Moki gyventi? Išmok mirti.
“Prisiekiu savo pasididžiavimu jumis, broliai, mūsų Viešpatyje Jėzuje Kristuje, jog aš kasdien mirštu!” (1Kor 15:31)
“Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus.” (Gal 2:20)
Jėzaus mirtis mums reiškia gyvenimą. Jėzaus gyvenimas (prisikėlimas) mums reiškia mirtį, būtent tokią mirtį, apie kurią apaštalas kalba šiose eilutėse. Juk tam kad gimtų nauja teorija, idėja, ar supratimas reikia kad mirtų senos idėjos, teorijos ir supratimas. Ko gero šis procesas niekam nėra lengvas, tad ne veltui jis prilyginamas mirčiai. Tai reiškia dar ir tai, kad šis augimo ir pažinimo procesas turėtų būti nuolatinis. Tenka dažnai girdėti – mano tėvai tuo tikėjo, seneliai tuo tikėjo ir aš tuo tikėsiu. Sutikite, keistas motyvas daryti sprendimus, formuoti asmeninį įsitikinimą ant kažkieno kito patirčių. Kita vertus, tai tik žodžiai, po kuriais slypi saugumo paieškos. Juk priimti kažką naujo yra nesaugu ir dažnai skausminga, nes tai verčia pertvarkyti savas vertybes, peržiūrėti savo preoritetus iš esmės. Tikėjimo atveju, netgi visiškai keistis ir išsižadėti savęs ir savo, tiek metų kurto bei puoselėto “AŠ”. Ko gero tokios saugumo paieškos nei vieno neves į dvasinį tobulėjimą. Kadangi dvasinis tobulėjimas ir augimas, taip jau yra, veda per išbandymus ir skausmingas patirtis. Šis procesas skausmingas ne tik naujai Dievą atradusiems žmonėms, bet ir seniems “patyrusiems” krikščionims. Apaštalo Pauliaus pasakyti žodžiai, galbūt, labiau būtent jiems ir skirti, nes mes esame linke užmigti ant pasiekimų laurų. Neva jau kartą padariau drąstišką sprendimą, pakeičiau savo gyvenimą, vertybes, preoritetus, perėjau per skausmingą savęs atsižadėjimo patirtį, tad galiu dabar labiau atsipalaiduoti. Deja, taip nėra. Šis procesas nuolatinis. Negalime užsiciklinti savose teorijose, supratime, požiūryje – kiekviena diena atneša vis naujus įšūkius ir žmogui, kuris skiria dėmesį savęs tobulinimui bei savo dvasiniam augimui, atneša vis naujų galimybių dar kartą perkratyti save ir vėl, ir vėl suprasti – norint augti, reikia vėl mirti savo vakarykščiam “AŠ”. Labai gražiai yra pasakęs Seneka: “Visą savo gyvenimą žmogus turi mokytis gyventi ir visą savo gyvenima jis turi mokytis mirti.”
