Dievas nesukūrė visatos, o Didysis sprogimas buvo neišvengiama fizikos dėsnių pasekmė, savo naujoje knygoje teigia garsus britų kosmologas Stephenas Hawkingas.
Knygoje “Didysis projektas” (The Grand Design) S.Hawkingas ir bendraautorius JAV fizikas Leonardas Mlodinowas argumentuoja, jog Dievo įsikišimas nebuvo reikalingas, kad atsirastų Visata.
Šios knygos ištraukas ketvirtadienį paskelbė britų dienraštis “The Times”.
“Dėl tokio dėsnio kaip gravitacija visata gali susikurti ir susikurs iš nieko. Spontaniškas susikūrimas – tai priežastis, dėl kurios yra kažkas, o ne nieko; dėl kurios egzistuoja visata, dėl kurios egzistuojame mes, – rašo S.Hawkingas. – “Nebūtina, kad Dievas įžiebtų kibirkštį ir paleistų visatą”. DELFI.lt

Tiesa sakant, kategoriški teiginiai mane visada šiek tiek trikdo. Žinoma, čia mokslininkas neneigia Dievo buvimo, o ankstesni jo pasisakymai liudija, kad S.Hawkingas niekada jo ir neneigė. Tad jei žmogus nusprendė, kad Dievo įskišimo nereikėjo tam, kad didysis sprogimas įvyktų ir tam pakako tik egzistuojančių fizikos dėsnių gal taip ir yra. JEIGU tik tas sprogimas iš viso buvo. O gal Dievas pasaulį tiesiog sukūrė be jokio sprogimo? Žodžiu ir vėl visa diskusija iš pradžių. Ir kaip visada – abi diskutuojančios pusės pasirems vienu ir tuo pačiu argumentu – “aš tikiu”. Kadangi nesijaučiu labai kompetetingas dalyvauti šioje diskusijoje,  noriu į ją pažiūrėti kiek iš šalies. Tiksliau į tai, kodėl ši diskusija vis dar vyksta.
Dėl viso to, pasirodo, kaltas tunelis. Na taip. Tas, kurio gale matosi šviesa, nors aplinkui aklina tamsa. Tai, kas šiandiena vadinama “tuneliniu mąstymu”, didžiąja dalimi ir yra šios diskusijos priežastimi.
Tunelinis mąstymas, tai toks požiūris, nuo kurio kenčia abi diskutuojančios pusės – vieni neigdami pažinimo galimybes, kurias gali atverti šiuolaikinis mokslas, o kiti stverdamiesi nusenusio ir kiaurai prapuvusio argumento, kad neva tai, tai ko negalima pamatuoti, apčiupinėti, paragauti ir kokiais nors kitais moksliniais metodais  įvertinti, neegzistuoja.
Tiesa sakant, pastarasis argumentas, nors ir labai mėgiamas “liaudies”, vis rečiau naudojamas rimtų mokslininkų. Juk visiškai nesenai įvykęs paradoksų egzistavimo mokslinis pripažinimas praplėtė “tunelio” sienas. Tai, kas anksčiau mokslininkui atrodė esant klaidinga, dabar gali būti laikoma paradoksu ir tai bus visiškai normalu. Mokslas yra taip pažengęs, kad tapo brandus pripažinti tiesą, kad tam tikrame lygmenyje realybė yra paradoksali. O tai reiškia, kad įvairūs skaičiavimai ir teorijos vienu metu gali būti ir teisingos ir neteisingos. M.Scott Peck tai aprašo tokiais žodžiais: “Mes pradedame kalbėti bendra kalba, kai galime pasakyti: “žmogus vienu metu yra ir laikinas ir amžinas” arba “šviesa vienu metu yra ir banga ir dalelytė”.
Manau didžiausias mokslo pasiekimas , tai būtent šios tiesos atradimas. Ne viskas gali būti pamatuojama. Bent jau kol kas. O taip pat, toli gražu net nežinome visko, ką galima būtų pamatuoti.
Kaip jau minėjau pačioje pradžioje, tikintys Dievu – Kūrėju, žmonės taip kad kenčia nuo  ”tunelinio mąstymo”. Bažnyčioje vyksta daug diskusijų temomis “kas tai yra meilė, jausmas tai ar darbas” ir panašiai. Daugelio jų priežastis, kad abi pusės norėtų būti pripažinti teisiais. Bėda ta, kad kartais diskusijoje teisūs yra ir vieni ir kiti. Paradoksas. Gali skambėti keistai, tačiau man asmeniškai būtent paradoksas yra didžiausias motyvuotojas ieškoti atsakymų. Juk šios, iš pažiūros dvi visiškai priešingos stovyklos, kažkur giliai giliai, po mums nepažintu, neištirtu nežinios vandenynu susijungia į vieną, nedalomą visumą. Ir pamatuok tu viską, kad gudrus.

P.S. Aš tikiu, kad pasaulis yra sukurtas Dievo. O tu?