Dievas nesukūrė visatos, o Didysis sprogimas buvo neišvengiama fizikos dėsnių pasekmė, savo naujoje knygoje teigia garsus britų kosmologas Stephenas Hawkingas.
Knygoje “Didysis projektas” (The Grand Design) S.Hawkingas ir bendraautorius JAV fizikas Leonardas Mlodinowas argumentuoja, jog Dievo įsikišimas nebuvo reikalingas, kad atsirastų Visata.
Šios knygos ištraukas ketvirtadienį paskelbė britų dienraštis “The Times”.
“Dėl tokio dėsnio kaip gravitacija visata gali susikurti ir susikurs iš nieko. Spontaniškas susikūrimas – tai priežastis, dėl kurios yra kažkas, o ne nieko; dėl kurios egzistuoja visata, dėl kurios egzistuojame mes, – rašo S.Hawkingas. – “Nebūtina, kad Dievas įžiebtų kibirkštį ir paleistų visatą”. DELFI.lt
Tag Archives: Dievas
Thy will be done, as in heaven, so on earth
Daugelis krikščionių mano, kad Dievo valios vykdymas yra vienas iš svarbiausių uždavinių. Bet kai pradedame gilintis į tokį iš pirmo žvilgsnio paprastą dalyką, neatrodo viskas taip lengva. Visų pirma, kaip mes turėtume sužinot, kokia gi ta Dievo valia? Ir kas tai yra iš viso, jei tai egzistuoja, ar yra tokia kaip mes ją suprantam.
Be abejo, tokios mums duotos galimybės, kaip protas, patirtis (tiek savo, tiek kitų), atmintis, patarimai, istorija, literatūra bei visas žmonijos patirties paveldas mums padeda susiorientuoti konkrečioje “pilkoje”, situacijoje ir rasti dilemos sprendimą. Kartais. Bet ne visada. Visi šie dalykai geri, bet nepakankami, kad mums atskleistų Dievo valią.
Didžiausia musų bėda ta, kad turim susiformavusius stereotipus beveik apie bet ką, su kuo dažniau susiduriam. O dar didesnė bėda ta, kad tie stereotipai yra klaidingi. Kad butų aiškiau: citata iš A.Mamontovo dainos “o kas jei ne garsas skamba tyloj, o tyla garse?” Tai yra, o kas jei musų susiformavusi nuomonė apie tai kaip veikia šis pasaulis iš esmės klaidingas? Šiuo atveju noriu priminti kad ir šį kontroversišką Biblijos pareiškimą: “Palaimingiau duoti, o ne gauti”. Sutikite, kad ne taip lengva yra įrodyti, kad taip ir yra, kadangi gyvename pasaulyje, kur ką nors gauti ir dar nemokamai traktuojama, kaip palaima. Dažnai ir Dievo pažadas mus laiminti suprantamas būtent taip – kažkokio gero gavimas. Kas yra klaidinga, nes remiantis šia Biblijos citata, galima butų teigti, kad Dievo palaiminimas mums butų sudarymas mums galimybės kažkam kažką atiduoti. Tokiu būdu apturėti palaiminimą. Žodžiu musų supratimas yra atvirkščias Dievo supratimui apie šį pasaulį. Tai kas, šiuo atveju, mums logiška, nelogiška jam ir atvirkščiai.
Labai panašiai yra ir su Dievo valia. Jei Dievo valią mes suprantame kaip tam tikrą iš Dievo mums duotą informaciją, kuria privalome vadovautis, tai šiuo atveju, butų logiška sėdėti ir laukti, kada gi tą taisyklių rinkinį mes gausim ir tik tada daryti kokius nors sprendimus. Bet panašu, kad Dievo valia nėra taisyklių rinkinys, o atvirkščiai – paklusnumas veda į prie Dievo valios suvokimo. Jėzus, sako: “Kas nori vykdyti Jo valią, supras, ar tas mokymas iš Dievo, ar Aš kalbu iš savęs” (Jono evangelija 7:17). Paradoksas. Vietoj to, kad smulkiai aiškintų kokia gi yra ta Jo valia, Dievas tikisi iš musų paklusnumo ir noro to pažinimo siekti tuose dalykuose, kurie mums jau šiandien yra aiškūs ir dėl kurių vertės mums klausimų nebekyla. Ir nors koks butų menkas musų pažinimas, jis galės augti tik tada, kai mes būsim ištikimi tuose mažuose dalykuose, kuriuose mes JAU orientuojamės. Galima daryti išvadą, kad Dievo valia nėra informacija. Veikiau tai jėga, nukreipianti mus veiksme, kai mes einam pirmyn, perkeltine prasme, leidžianti mums įkopti į kalną netgi tada, kai nesame išėję laipiojimo uolomis kurso. Ir paradoksas tame, kad kokia ji buvo, mes pasakyti galim tik jau atsisukę atgal, taip pat žinom kur ji veda, nes Biblijoje apie tai aiškiai parašyta, bet nežinom kaip viskas vyks konkrečiu atveju, tol, kol nepradeda veikti. Taigi ta jėga, kurią mes vadiname Dievo valia, lydi mums ir pradeda veikti tuomet, kai mes pajudam iš mirties taško, Dievo link, vadovaudamiesi tomis vertybėmis, kurios jau buvo atskleistos ankščiau. Taigi Dievo valia neskirta tam, kad mes ją “suvoktume”, o tam, kad ją įgyvendintume. O tai jau didelis skirtumas. O šio skirtumo pajutimas ir pritaikymas praktikoje ir yra krikščioniško kelio esmė.
P.S. Dovanokit už anglų kalbą pavadinime. Man tiesiog tas “Thy” labai patinka
Trojos kalėdos
Įdomų dalyką užtikau viename iš Klaipėdos prekybos centrų. Nežinau sąmoninga tai idėja ar atsitiktinumas, tačiau tai išvydus kilo mintis, kad tai ne taip jau toli nuo tiesos. Jei nuotraukoje nematot detalių, paaiškinsiu: pirmame plane, prie eglutės pastatyta prakartėlė, kur Marija su Juozapu sūpuoja naujagimį Jėzų. O toleliau stovi trojos arklys. Ką tai turi bendra? Iš pirmo žvilgsnio visiškai nieko, bet pamasčius labiau nusprendžiau, kad ne taip jau keistai tai atrodo. Jėzaus gimimas, kažkuria prasme tikrai panašus į trojos arklio istoriją. Dievas tampantis žmogumi, tam kad ateitų į priešišką jam teritoriją, atėjus laikui išsilaisvinantis iš “priedangos” ir nugalintis pasaulį ir jame viešpataujančią mirtį. Abiejose scenose, tiek prakartėlėje tiek Trojos arklyje įšorė apgaulinga ir svarbiausi dalykai glūdi viduje, belaukiantys progos prasiveržti. Trojos arklys kol kas atrodo kaip arklio skulptūra, o Jezus kaip mažas kūdikis, abu nepavojingi. Atrodo… Bet kaip trojiečiams, arklys atrodė nepavojingas netgi tiek, kad pasižiūrėtų kas jo viduje ir iš ko jis padarytas, taip ir šiandieniniam žmogui nuolat “švenčiančiam” Jėzaus gimimą bet nepasigilinančiam kas slypi už šio gležno kūdikio ir nematančio kad šiandien Jėzus jau toli gražu ne kūdikis (nuo to meto jau praėjo apie 2000m) gali tekti labai nustebti ir pasigailėti savo atmestino požiūrio.
Svarbus, nors ir ne vienintelis skirtumas šiose istorijose tas, kad vienu atveju istorija jau pasibaigusi ir nieko nebegalima joje pakeisti, o kitu atveju istorija vis dar tesiasi. Visos galimybės jau šiandien žvilgtelėti į šią prakartėlę atidžiau ir užduoti teisingus klausimus.

