Tag Archives: Dievas

Protas

Posted on by
1

Asilas32 – oje Psalmėje užtikau tokias eilutes:

8 eil. „Mokysiu tave ir rodysiu tau kelią, kuriuo turi eiti; tau patarsiu, lydėdamas tave akimis”.

Klausimas: kokiu būdu Dievas veda žmogų? Kaip jis tą kelią parodo? Ar turėčiau stovėti ir laukti, kol pajusiu kokį spyrį, ar truktelėjimą, kad galėčiau judėti teisinga linkme?  Ko gero ne. Skaitom:

9 eil. “Nebūk kaip arklys ar mulas, neturintis proto, kurio narsas tramdomas žąslais ir kamanomis, nes kitaip jis tau nepaklus“.

Spyrio ar niuktelėjimo laukia arklys ar mulas, kurie, pasak Biblijos, nuo žmogaus skiriasi tuo, kad neturi proto. O žmogus protą turi.

Pabandykim apjungti bendrą šių eilučių mintį, perfrazuojant jas ne kaip paliepimą, o pirmąją eilute sujungdami su antrąja į bendrą pažadą.

“Mokysiu tave ir rodysiu tau kelią, kuriuo turi eiti; tau patarsiu, lydėdamas tave akimis, bet vesiu tave ne taip, kaip tu vedi arklį ar asilą. Nesiruošiu tampyti žaslų bandydamas pakreipti tave teisingu keliu. Tie gyvuliai neturi proto, o tu turi. Aš tau duosiu galimybę mastyti suprasti ir nuspręsti. Aš vesiu tave naudodamas tavo protą.”

Klausykite!

Posted on by
29

ListenJei jau save laikome krikščionimis, kas reiškia Kristaus sekėjais arba, kaip teigė Tomas Kempietis knygoje De imitatione Christi – Tokie kaip Kristus, ko gero didžiausias iššūkis mums yra klausyti savo mokytojo. Būtent klausymasis mokinį daro mokiniu. Panašu į tai, kad būtent klausymasis krikščionį daro krikščionimi. Turiu galvoje tikrai ne musų sugebėjimą išgirsti ir suvokti garsus. Klausymasis yra procesas apimantis galimybę išgirsti, įsisąmoninti, apmąstyti, ir pritaikyti praktiškai.
Išgirsti mums reikia ne tik garsiai ištartus žodžius, bet ir daugybę neverbalinės informacijos, kuria dažnai pasakoma daug daugiau, nei garsiai išsakytais žodžiais. 78% visos informacijos bendraudami mes gauname neverbaliniu būdu.
Tai ypač svarbu dvasiniame gyvenime, kadangi Dievas retai kada, tik labai ypatingomis aplinkybėmis, prabyla į žmogų tiesiogiai. Šiandien mes jo klausom per Biblija, kuri yra Dievo Žodis skirtas mums.
Istorijoje aprašytoje Biblijoje apie dvi seseris Mortą ir Mariją, kurios, pas jas atvykus Jėzui, pasirinko skirtingus dalykus – Morta pasirinko elgtis taip, kaip buvo įprasta to meto tradicijoms – tinkamai priimti svečius, juos pamaitinti, pasirūpinti, kad jie jaustųsi kaip namie, o Marija, kol jos sesuo darbavosi virtuvėje, sėdėjo ir klausė Jėzaus. Mortai papriekaištavus dėl tokio savo sesers elgesio, Jėzus nuramina Mortą tardamas “Marija išsirinko geriausiąją dalį, kuri nebus iš jos atimta” (Lk 10:42) Taigi klausytis Dievo yra geriausia dalis, kurią tik žmogus gali pasirinkti savo gyvenime.
Vienas Biblijos pranašas rašė: “Kiekvieną ryta Dievas mane žadina tam kad klausyčiau”. (Iz 50:4) Tai tikrai gera mintis. Ne dažnas pagalvojame, kad musų gyvenimo prasmė, priežastis dėl kurios Dievas mus išverčia iš lovos kiekvieną rytą: tam kad klausytume. Visų pirma Dievo, o taip pat ir aplink esančių žmonių protingų patarimų, konstruktyvios kritikos, rekomendacijų… visa tai mus ugdo, moko, formuoja.
Saliamonas savo patarlėse sako: “Kvailo žmogaus kelias jam pačiam atrodo teisingas, o išmintingas žmogus klauso patarimo.” Taikliau būti negali.
Kažkas yra pasakęs, kad faktas, kad Dievas mums sukūrė dvi ausis ir tik vieną burną rodo tai, kad turėtume mažiausiai du kartus dažniau klausytis nei kalbėti. Biblijoje, Jokūbo laiške parašyta: “Būk greitas klausyti, bet lėtas kalbėti” (Jok 1:19). Taigi. O štai dar vienas išmintingas Saliamono pastebėjimas, ypač tinkantis sprendžiant konfliktines situacijas: “Kas atsako iki galo neišklausius, tas kvailas ir begėdis” (Pat 18:13). Išvadas pasidarykite patys.
Taigi, būkite klausytojai. Ne tik žodžių kuriuos vieni kitiems sakome, bet ir Dievo siunčiamų mums aplinkybių, netiesioginių užuominų ar galų gale Dievo Žodžio – Biblijos skaitytojai. Galiu tik pakartoti Jėzaus žodžius jog tai yra “geriausia dalis”.
Ką išgirdote šiandien?

Kur yra Valdo?

Posted on by
Reply

Jei Dievas butų žmogus, manau, jis mėgtų nuotraukas. Ne kiek pačias nuotraukas, kiek tas istorijas, kurias jos pasakoja. Ir ne todėl kad jis koks sentimentalus (to nedrįsčiau nei neigti nei tvirtinti), bet tam, kad nuolat mums jas rodytų. Taip manau todėl, kad Skaitant Bibliją joje randu daugybe istorijų, kurių tikslas mums kažką priminti. Tiksliau ne kažką, o viena svarbiausią dalyką: Jis nuolat su mumis. Kad ir kokia butų situacija, kad ir kaip sunkiai matytųsi šviesa tunelio gale, nepaisant visko, jis su mumis. Ir visos tos istorijos skirtos mums tai priminti. Kiekviena jų, lyg atskira nuotrauka ant žmonijos namų sienos.
Kai kurios tų nuotraukų pasakoja geras istorijas, kurios lyg vaivorykštė nuspalvina musų kasdienybę, o kitos skausmingos ir sunkios. Bet jų tikslas tas pats. Priminti.
Tai kažką sako ne tik apie Dievą, bet ir apie mus pačius – jei mums reikia tiek daug priminimų, liudija kad su musų atmintimi yra tam tikrų problemų. Ar kada teko ieškoti VALDO? Pamėginkite. Jums reikia rasti personažą vardu Valdo šioje minioje. Jis atrodo štai taip. Tikiuosi jums pavyks greičiau nei man, nes man kol kas nepavyko.
Pasak šio žaidimo entuziastų sunkiausia yra todėl, kad kaip taisyklė valdo yra pernelyg neišsiskiriantis ir niekuo neypatingas personažas.
Mastant apie tai, tiesiog šovė į galvą mintis, kad ko gero Dievo būvimą mes “užmirštam” dėl to, kad jo būvimas yra labai natūralus. Nėra natūralesnio dalyko musų gyvenime nei nuolatinis Jo artumas.
Tai taip pat galioja ir musų tarp žmogiškuose santykiuose. Dažniausiai stengtis “nepamiršti” turime žmonių, kurių buvimas su mumis mums yra įprastas ir kasdienis reiškinys. Pasigendam jų tik tada, kai kas nors atsitinka ir jie apie save “primena”. dažnai tas priminimas būna pavėluotas ir daug kas būna prarasta negrąžinamai. Kad taip neatsitiktų mums reikia prisiminimų į kuriuos nuolat grįžtame, istorijų, kurios nors jau buvo kartą pasakotos, bet reiškia daugiau nei tik nuotrauka ar tik praeities įvykis. Tai patirtis. Noriu jums pasiūlyti sąmoningai tokias “istorijas” kurti, provokuoti (gerąja prasme), jas stebėti, fiksuoti, rašyti dienoraštį, kaupti nuotraukų albumą, atrenkant į jį ne masiškai pripyškintų be jokios išliekamosios vertės nuotraukų, bet sąmoningai parinktų kadrų. Ir kartas nuo karto prie jų sugrįžkite. Tegu būna tai jūsų šeimos tradicija, bent keletą kartų per metus. Gal būt metinių ypatingų progų, švenčių metu.
Su žmonėmis aiškiau ir lengviau, bet kaipgi, su Dievu? Čia taip pat galima kurti ir fiksuoti tuos prisiminimus. Rašykite dvasinį dienoraštį, ar net tinklaraštį, veskite maldos sąsiuvinį, susigalvokite kokį nors jums patrauklų būdą tai daryti ir kartas nuo karto perverskite tai ką rašote. Be visa to, periodiškai skaitykite Bibliją, vis dėl to jos pirminė paskirtis ir yra mums priminti tą faktą, kad Jis nuolat su mumis. Prisiminimai, leidžiantys mums būti kartu.